Nuo gruodžio 7 d. iki sausio 21 d. Sakralinio meno centre (Vilniaus g. 11) veikia dailininko Kęstučio Vasiliūno paroda „Lietus parke“.
Susitikimas su parodos autoriumi vyks sausio 14 d. (šeštadienį) 15 val.
Muzikuos – du jauni ir perspektyvūs džiazo atlikėjai Arnas Mikalkėnas (fortepijonas) ir Dominykas Vyšniauskas (trimitas). Renginys nemokamas. Renginio nuoroda
Apie autorių
Gimė 1964 m. liepos 17 d. Vilniuje. 1982-1988 m. studijavo Vilniaus dailės institute, grafikos katedroje. Nuo 1988 m. dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Kuria estampus, dailininko knygas, instaliacijas, maketuoja knygas, dirba grafinio dizaino srityje.
Nuo 1989 m. Dailininkų sąjungos narys.
Nuo 1994 m. – VDA grafikos katedros dėstytojas / profesorius.
Surengė 32 personalinę parodą Lietuvoje, Vokietijoje, Italijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Suomijoje, Švedijoje, Estijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje ir Karaliaučiuje.
Dalyvavo virš 300 grupinių parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje, JAV, Luxemburge, Italijoje, Olandijoje, Australijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, Belgiojoje, Švedijoje, Estijoje, Danijoje, Austrijoje, Portugalijoje, Norvegijoje, Egipte, Vengrijoje, Škotijoje, Karaliaučiuje, Argentinoje, Čekijoje, Airijoje, Makedonijoje, Slovėnijoje, Bulgarijoje, Ukrainoje, Turkijoje, Rusijoje, Prancūzijoje ir Lenkijoje.
Dalyvavo 28 tarptautiniuose meno simpoziumuose ir dirbtuvėse Lietuvoje, Šveicarijoje, Kinijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, Švedijoje, Suomijoje, Italijoje, Austrijoje, Lenkijoje ir Bulgarijoje.
Skaitė paskaitas ir pravedė workshopus Romoje, Urbine, Venecijoje, Rheine, Leipcige, Seule, Lodzėje ir Vilniuje.
14 premijų Lietuvoje, Belgijoje, Japonijoje, Švedijoje, Prūsijoje.
Tarptautinės dailininko knygos trienalės kuratorius nuo 1994 metų. Per tą laiką suorganizuotos 7 tarptautinės dailininko knygos trienalės, virš 30 tarptautinių dailininko knygos parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Pietų Korėjoje, Italijoje, Austrijoje, Danijoje ir Švedijoje.
Darbai kolekcijose:
KIWA, Kyoto, Japonija;
Musashino Art University Museum, Tokijas, Japonija;
Jyvaskyla Art Museum, Jyvaskyla, Suomija;
The Museum of Photography, Seoul, Korėja;
Museo Nacional Del Grabado, Argentina;
Frans Masareel Centrum, Kasterlee, Belgija;
Graphic Art Centre – KAUS, Urbinas, Italija;
Kloster Bentlage gGmbH, Rheine, Vokietija;
Scuola Internazionale di Grafica, Venecija, Italija;
IAKH – Internationale Ausstellung für Künstlerbücher und Handpressendrucke, Leipzig, Vokietija;
Liljevalchs Konsthall, Stockholm, Švedija;
King St. Stephen Museum, Szekesfehervar, Vengrija;
Dalarnas Museum, Falun, Švedija;
Museo Leone, Vercelli, Italija;
Juniper Gallery, California, JAV;
Moravian Gallery, Brno, Čekija;
Kunstlerhaus Lukas, Ahrenshoop, Vokietija;
Ino-cho Paper Museum, Ino-cho Kochi-ken, Japonija;
Gravicel, Lille, Prancūzija;
Lietuvos Dailės Muziejus, Vilnius;
Privačios kolekcijos;
]]>
Gruodžio 31 d. Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre pasitikome naujus metus koncerte „Atsistokime ant metų dar vienos ribos…“.
Koncertavo – Genadijus Savkovas (akordeonas) ir draugai – Tomas Leiburas (fortepijonas), Marius Leiburas (mušamieji), Eugenijus Mikšys (bosinė gitara).
Genadijus Savkovas – žymus Lietuvos akordeonistas, pedagogas, tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas.
Koncertuoja kaip solistas, taip pat įvairių, klasikinės ir lengvosios muzikos, kamerinių ansamblių sudėtyje. Akompanuoja solistams-vokalistams ir instrumentalistams. Koncertavo su daugeliu Lietuvos kamerinių orkestrų, o taip pat su Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoniniu orkestru.
Genadijaus Savkovo atlikimas išsiskiria nepriekaištinga technika, gebėjimu išgauti nuostabų garsą, puikiu skoniu, stiliaus pojūčiu ir emocionalumu!
Šaltinis: http://www.savkov.lt/
Tomas Leiburas (1954 02 22 Vilniuje), kompozitorius, pianistas, dirigentas. 1961-72 mokėsi fortepijono Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, lankė kompozicijos pamokas pas R. Kašponį, V. Barkauską ir V. Bagdoną. 1972-78 studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (prof. S. Vainiūno fortepijono klasėje), lankė kompozicijos fakultatyvą (pas prof. E. Balsį), 1978-85 studijavo kompoziciją (prof. E. Balsio klasėje; jam mirus, studijas baigė pas prof. V. Laurušą).
1975-83 Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestro pianistas, 1983-86 Vilniaus miesto estradinių orkestrų ir ansamblių susiviejimo meno vadovas. Nuo 1986 Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestro pianistas, nuo 1995 ir dirigentas. Kaip atlikėjas koncertavo Lietuvoje ir užsienyje: Lenkijoje, Bulgarijoje, Graikijoje, Suomijoje, Turkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Konge, Kanadoje ir kitur.
Šaltinis: http://www.lks.lt/index.php?page=tomas-leiburas
]]>
Gruodžio 27-29 d. Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre praūžė dokumentinių filmų festivalis EDOX.
Programa
Gruodžio 27 d. (antradienis)
17 val. ATIDARYMAS. Iš arti – prodiuseris Uldis Cekulis.
„UKRAINOS ŠERIFAI“, rež. Roman Bondarchuk, 2015, 89 min.,
Ukraina, Latvija, Vokietija. Filmą pristato prodiuseris Uldis Cekulis, Latvija.
19 val. Lietuviškos premjeros. Filmas „APIE JONĄ“, rež. Jokūnas Vilius Tūras, 2015, 70 min., Lietuva
20.30 val. Goehe’s instituto filmų archyvo programa.
Gruodžio 28 d. (trečiadienis)
17 val. Goehe’s instituto filmų archyvo programa.
Filmas „VAKARYKŠTIS SNIEGAS“, rež. Yael Reuveny, 2013, 96 min., Vokietija, Izraelis.
19 val. Iš arti – prodiuseris Uldis Cekulis. Filmas „DUKART SVETIMI“, rez. Ugis Olte, 2015, 56 min., Latvija, Gruzija. Filmą pristato prodiuseris Uldis Cekulis, Latvija.
20.30 val. Goehe’s instituto filmų archyvo programa.
Filmas „DVIRAČIU PALEI RIBĄ – NEMATOMA RIBA“, rezž. Cyntia Beatt, 2009, 87 min., Vokietija.
22.15 val. Kino naktinėjimai.
„TILTAS“ – Anykščių J. Biliūno gimnazijos kino klubo filmas. Filmą pristato moksleiviai.
„ČIA AŠ TIK SVEČIAS“, rež. Giedrė Žickytė, Maite Alberdi, Čilė, Lietuva.
„PAJŪRIS“, rež. Dainius Klava, Latvija. „MORIOM“, rež. Francesca Scalisi, Mark Olexa, Šveicarija.
„BĖDOS DĖL UODŲ IR KITOS ISTORIJOS“, rež Andrey Paounov, Bulgarija.
Gruodžio 29 d. (ketvirtadienis)
17 val. Lietuviškos premjeros. Filmas „VAINETA“, rež. Vytautas V. Landsbergis, 2016., 36 min., Lietuva. Filmą pristato režisierius.
18.15 val. Goehe’s instituto filmų archyvo programa.
Filmas „BAIMĖS ABĖCĖLĖ“, rež. John Albert Jansen, 2015, 55 min., Nyderlandai.
19.30 val. Lietuviško premjeros.
Filmas „SUOKALBIS“, rež. Arturas Jevdokimovas, 2015, 26 min., Lietuva. Filmą pristato režisierius.
20.15 val. UŽDARYMAS. Lietuviškos premjeros. „ŠALTOS AUSYS“, rež. Linas Mikuta, 2016, 40 min., Lietuva. Filmą pristato režisierius.
]]>
Angelų muziejaus ir apžvalgos aikštelės bažnyčios bokšte darbo laikas šventiniu laikotarpiu:
Gruodžio 23 d. 10:00 – 15:00
Gruodžio 24, 25, 26 d. NEDIRBS
Gruodžio 31 d. NEDIRBS
Linkime jums gražių ir jaukių švenčių! Lai lydi jus angelai 
Svėdasų bibliotekoje nutūpė angeliukai iš Anykščių, juos čia rasti galite iki sausio 15 d.!
Gruodžio 19 d. Sakralinio meno centre vyko advento skaitymai „Viešpatie, nejaugi neprašvis?“ – aktorius Andrius Bialobžeskis skaitė Justino Marcinkevičiaus poeziją.
Renginio akimirkos
Nuotraukos Anykščių menų centro
Justinas Marcinkevičius – lietuvių poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.
Gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje (Prienų raj.). Mokėsi Alksniakiemio pradžios mokykloje, vėliau Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, 1954 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo Genio ir Pergalės redakcijose, 1959–1960 m. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje. Atgimimo pradžioje buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Žmona – Genovaitė, dukros: Ramunė ir Jurga.
Rašytojo tėvas – Motiejus Marcinkevičius, motina – Ieva Kvainauskaitė. Be Justino šeimoje augo dar trys vaikai. Būsimo poeto kūdikystė – šviesi, harmoninga. Nuo mažens jį supo graži sūduvių gamta (Pakalniškis R. Justinas Marcinkevičius. Kaunas, 1984).
J. Marcinkevičius išleido per šimtą knygų (poemų, eilėraščių, dramų, eseistikos, knygų vaikams ir kt.). Jis yra Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio ordinų kavalierius, Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys, Tautos namų garbės pirmininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Vilniaus miesto garbės pilietis, Monsinjoro K. Vasiliausko labdaros fondo, Lietuvai pagražinti draugijos Garbės pirmininkas, F. Šilerio universiteto (Vokietija) kolegijos „Collegium Europaeum“ narys, korespondentas (Kas yra kas Lietuvoje. Vilnius, 2009).
Kūryba
Pagrindinė poeto tema – Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje, jo egzistencinė problematika: laimė, pareiga, kančia, baimė, ištikimybė, dora, gerumas. Poeto kūryba du kartus apdovanota Lietuvos valstybine premija, visuomeninė veikla – Lietuvos Santarvės premija (1994).
J. Marcinkevičiaus kūrybos ir paties jo asmens populiarumas paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais buvo beveik visuotinis ir niekieno neginčijamas. Jo nuopelnai Lietuvai ir literatūrai įvertinti nepriklausomybės metais: 2001 m. poetas apdovanotas Lietuvos nacionaline literatūros ir meno premija, o taip pat ir Baltijos asamblėjos premija. Naujojo amžiaus pradžioje buvo atliktos keturios skaitytojų apklausos, siekiant išaiškinti iškiliausius XX amžiaus lietuvių rašytojus. Jose J. Marcinkevičius vieną kartą užėmė pirmąją vietą (balsavo Lietuvos rašytojų sąjungos nariai), du kartus – antrą („Kultūros barų“ ir „Omni Laiko“ skaitytojų apklausose) ir vieną kartą penktą vietą („Naujojo Židinio – Aidų“ skaitytojų apklausoje).
Akivaizdu, kad Justinas Marcinkevičius nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios siekė skaitytojų meilės, pripažinimo. Dar būdamas gimnazistas, jis parašė pjesę mokinių vaidinimui apie kolūkių kūrimąsi Lietuvoje. Toje pjesėje pasakojama kaip vargšai veržiasi į kolūkius, buožės kenkia, jaunimas nori naujoviškai gyventi ir t.t. Vėliau, jau „Dienoraštyje be datų“, J. Marcinkevičius pats ironizavo: „Autorius dabar jau gali prisipažinti, kad jis tada ir pats tais kolūkiais netikėjo. Bet ėmė ir parašė – pasisekimo mat, garso panūdo“1. Tas populiarumas buvo konjunktūrinis (pjesė vaidinama gimnazijoje, miestelyje, tačiau pats autorius supranta parašęs netiesą). Visiškai suprantama, kad pirmuosiuose J. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkiniuose nemaža konjunktūrinių eilėraščių apie Leniną, kolūkinio gyvenimo džiaugsmus ar religijos žalą. Poetas debiutavo 1955 metais, kai tokia buvo knygos išleidimo kaina.
Kur kas sunkiau suprasti ir etiniu požiūriu įvertinti apysakos „Pušis, kuri juokėsi“ (1961) parašymo istoriją, nes apysakoje panaudota medžiaga, nors ir netiesiogiai, per Rašytojų sąjungą, gauta iš KGB. Būtent KGB darbuotojai Rašytojų sąjungai perdavė medžiagą, kurią kratų metu buvo paėmę iš jaunimo savišvietos būrelio narių. Naudotis tokiu būdu gauta medžiaga nėra garbinga, sakytume, kad tai daug didesnė nuodėmė nei prosovietinių eilėraščių skelbimas. Beje, M. Martinaitis, šiek tiek teisindamas kolegą, teigia: „Kaip teko girdėti, jis buvo spaudžiamas rašyti triuškinantį straipsnį Tiesoj ar kur kitur su pavardėm, citatom iš rankraščių. Marcinkevičius padarė kitaip: parašė šią apysaką, kuri atvirai ir tiesiogiai nebuvo nukreipta prieš konkrečius asmenis, bent didžiuma skaitytojų apie tai neįtarė ir skaitė kaip grynai literatūros kūrinį“2. Pats J. Marcinkevičius rankraštiniame autobiografiniame tekste gana desperatiškai sako: „Nelaiminga ta mano apysaka! Turiu dar sykį išrėkti sau, savo vaikams ir anūkams, visiems, visiems, visiems: niekas man jos neužsakė, ar girdit – niekas! Ji išaugo iš mano to meto patirties ir supratimo. Kreiva išaugo? Apie tai ir kalbėkim“3. Tiesą sakant, šiandien iš tiesų turbūt galima apysakos istoriją ir jos vertinimą palikti paties poeto sąžinei ir pakalbėti apie tai, kodėl ta „pušis“ atrodo kreiva. Be to, esama aiškių paralelių tarp šios dar gana jauno rašytojo apysakos ir vėlesnės jau liaudies poeto kūrybos, kurios vertintinos bent jau nevienprasmiškai.
]]>
Gruodžio 18 d. Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre vyko koncertas „Šv. Kalėdų belaukiant“ – koncertavo Ingrida Kažemėkaitė (sopranas), Andrius Apšega (baritonas), Rūta Blaškytė (fortepijonas).
]]>
Gruodžio 15 d. Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre atidaryta teatro ir kino dailininkės, kostiumų kūrėjos Gražinos Konstancija Remeikaitės paroda „KOSTIUMAS“ iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių.
Koncertavo – Natalija Katilienė (sopranas), Miglė Žaliukaitė (mecosopranas), Eglė Perkumaitė (fortepijonas). Paroda veiks iki 2017 m. vasario 11 d.
Apie autorę, parodą ir atidarymo akimirkos
Nuotraukos Anykščių menų centro
Teatro ir kino dailininkė, kostiumų kūrėja Gražina Konstancija Remeikaitė gimė 1934 m. lapkričio 25 d. Josvainių miestelyje, Kėdainių rajone, skulptoriaus Kosto Rameikos šeimoje. Nuo 1946 m. mokėsi Kėdainių 2-ojoje gimnazijoje. 1950 m. įstojo į tuometinę Kauno meno mokyklą. 1954 m. išvyko į Lazdijus, kur vidurinėje mokykloje dėstė piešimą ir braižybą. 1955 – 1961 m. studijavo tapybą Vilniaus Valstybiniame Dailės institute. Nuo 1976 m. dalyvauja parodose. 1978 m. įstojo į dailininkų sąjungą, scenografų sekciją. Nuo 1989 m. – kinematografininkų sąjungos, nuo 2000-ųjų – teatro sąjungos narė. 2011 m. įteikta Lietuvos kultūros ir meno premija.
1962 m. sulaukė pasiūlymo dirbti neseniai įkurtuose Vilniaus modelių namuose, kuriuose iki 1974 m. dirbo dailininke-modeliuotoja. Per šį dvylikos metų laikotarpį dailininkė sukūrė nemažai kolekcijų bei pavienių drabužių ansamblių, dalyvavo kolekcijų pristatymuose ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, tuometinėse Sovietų sąjungos respublikose. Jos sukurti drabužių modeliai pasirodydavo beveik kiekviename, Vilniaus modelių namų leidžiamo madai skirto žurnalo „Banga“ numeryje.
Dar dirbdama Vilniaus modelių namuose, Gražina K. Remeikaitė pradėjo dirbti teatre bei kine. 1973 m. metais G. K. Remeikaitė debiutavo kaip teatro dailininkė – sukūrė kostiumus Panevėžio dramos teatre statytai Augusto Strindbergo dramai „Mirties šokis“, kurią režisavo Juozas Miltinis, su juo dailininkė pastatė ne vieną spektaklį ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Per beveik keturis dešimtmečius dailininkė sukūrė kostiumus daugiau nei trisdešimčiai teatro pastatymų. G. K. Remeikaitė kūrė kostiumus ne tik draminiams pastatymams, bet ir miuziklams, operetėms: Jeano Anouilho tragedijai „Antigonė“ (1978), Antono Čechovo dramai „Žuvėdra“ (1978), Gustavo Lortzingo operai „Brakonierius“ (1979), Jacqueso Offenbacho operetei „Gražioji Elena“ (1989), Williamo Shakespeare‘o tragedijai „Makbetas“ (1993), Otto Nikolai komiškai operai „Vindzoro šmaikštuolės“ (1999). Dirbo su režisieriais Irena Bučiene, Dalia Tamulevičiūte, Vlada Mikštaite, Linu Marijum Zaikauskas, Nerijumi Petroku. Dailininkė teatre dirbo iki pat 2001-ųjų.
Gražinos Konstancijos Remeikaites biografija
EKSPOZICIJOS APRAŠYMAS
Ekspozicijoje bus galima pamatyti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus naujai įsigytus dailininkės kostiumų eskizus – virš penkiasdešimt teatro spektakliams ir kino filmams kurtų darbų, orginalius pirmojo dailininkės spektaklio A. Strindbergo dramos „Mirties šokis“ (rež. J. Miltinis, 1973), kino filmo „Anglų valsas“ (rež. G. Lukšas, 1982) ir kabareto įkvėptos J. Offenbacho operetės „Gražioji Elena“ (rež. L. M. Zaikauskas, 1989) kostiumus.
K. Remeikaitė (g. 1934 m. lapkričio 25 d., Josvainiai, Kėdainių raj.) teatro ir kino dailininkė, kostiumų kūrėja aktyviai dirbusi nuo 1962 iki 2001 metų. Ji viena iš pirmųjų dizainerių 1962-aisiais pradėjusių dirbti Vilniaus modelių namuose ir taip prisidėjusių prie pirmus žingsnius žengiančios lietuviškos mados istorijos. 1973 metais G. K. Remeikaitė debiutavo kaip teatro dailininkė – sukūrė kostiumus Panevėžio dramos teatre pastatytai A. Strindbergo dramai „Mirties šokis“. Šį spektaklį režisavo Juozas Miltinis, su kuriuo dailininkė pastatė ne vieną spektaklį ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Kaip kostiumų kūrėja dailininkė prisidėjo prie profesionalaus lietuviško kino istorijos. Bendradarbiavo su žymiais Lietuvos kino režisieriais – Gyčiu Lukšu, Arūnu Žebriūnu, Algirdu Dausa ir Algimantu Kundeliu.
Gražina Konstancija Remeikaitė sukūrė kostiumų eskizų daugiau nei dvidešimčiai kino filmų ir trisdešimt šešiems teatro pastatymams. Dailininkės kūryba 2011 metais įvertinta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Paroda pirmą kartą pristatyta 2014 metų lapkričio mėnesį Kėdainiuose, buvusioje sinagogoje įsikūrusiame Daugiakultūriame centre. 2015 metais paroda eksponuota Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Vilniuje; Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Miltinio palikimo studijų centre ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre.
Parodoje ekponuojami kino filmams ir spektakliams kurti 56 kostiumų eksizai, 6 orginalūs kostiumai ir 8 informaciniai stendai, kuriuose gausiai pateikiame informacijos ir nuotraukų iš kino filmų ir spektaklių (6 tentai 240×240, vienas didelis 240×450 ir biografija ant tento 240×80).
