Liepos 23 d. Sakralinio meno centre atidaryta vienos tituluočiausių tekstilės srityje dirbančių autorių Severijos Inčirauskaitės – Kriaunevičienės darbų paroda. Parodą pristatė menotyrininkė daktarė Jurgita Ludavičienė.

Paroda veiks liepos 23 – rugsėjo 23 d. Renginio akimirkos

Apie Severiją 

SEVERIJA INČIRAUSKAITĖ-KRIAUNEVIČIENĖ

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė (g. 1977 m.) – viena ryškiausių  šiuolaikinės lietuvių tekstilės kūrėjų, gerai žinoma ir tarpatutinėje meno arenoje. Baigusi VDA tekstilės specialybę (2003) ir įgijusi Meno licenciato laipsnį, šiuo metu ji vadovauja VDA Tekstilės-galerijai „Artifex“ ir nuo 2005 m. dėsto VDA Tekstilės katedroje. Originalus mąstymas ir autorinė kūrinių atlikimo technika (siuvinėjimas ant metalinių objektų) Severijai atnešė platų tarptautinį  jos kūrybos pripažinimą. Severija yra įvertinta ne vienu reikšmingu apdovanojimu. Jos darbų yra įsigiję reikšmingi meno ir dizaino muziejai (dizaino muziejus „Rohsska“ (Geteborgas, Švedija), „Leičesterio meno muziejus“ (Didžioji Britanija), „Civilizacijų muziejus/Les Musees de la civillisation“ (Kvebekas, Kanada), bei privatūs meno kolekcionieriai. Savo kūrybą menininkė yra eksponavusi greta tokių žinomų vardų, kaip Andy Warhol, Jeff Koons, Erwin Wurm, Marina Abromovič, Damien Hirst, Jenny Holzer ir kitų.

Praėjusių metų rudenį garsiojo grafičių kūrėjo bei filmų režisieriaus Banksy asmeniniu kvietimu, Severija pristatė savo kūrinius (instaliaciją „Rožėm klotas kelias“) naujausiame Banksy projekte – satyriniame pramogų parke „Dismaland“ (Didžiojoje Britanijoje), kuris sulaukė didžiulio plačios visuomenės susidomėjimo. Bendradarbiavimas su šiuo kūrėju Severijai atnešė dėmesio ir populiarumo bangą tiek Lietuvos tiek ir tarptautiniame kontekste.

Severija Inčirauskaitė – Kriaunevičienė į Lietuvos ir tarptautinę meno sceną įsiveržė staigiai ir ryškiai, kaip kometa. Ji – viena originaliausiai dirbančių jaunesniosios kartos lietuvių menininkių, viena tituluočiausių tekstilės srityje dirbančių autorių; nuolat kviečiama dalyvauti svarbiose tarptautinėse parodose užsienyje ir Lietuvoje, ji sėkmingai vadovauja VDA tekstilės galerijai „Artifex“, dėsto Vilniaus dailės akademijos tekstilės katedroje, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė ir 2015 m. Auksinio LDS ženklelio . Autorės kūryba ne kartą buvo pastebėta ir įvertinta: ji buvo apdovanota specialiuoju prizu tarptautinėje tekstilės parodoje “Geroji ir išvirkščioji pusė”, pagrindiniu prizu tekstilės meno bielanlėje “Miesto ženklai”, 2014 m. jos kūriniai buvo premijuoti lietuviško dizaino konkurse “Geras dizainas” ir bronzos medaliu tarptautinėje Pekino tekstilės meno bienalėje. Autorės darbų yra įsigiję Švedijos, Didžiosios Britanijos, Kanados muziejai, jų yra privačiuose Lietuvos ir užsienio kolekcininkų rinkiniuose. Tarptautinę menininkės karjerą pelnytai puošia dalyvavimas garsiojoje Banksy surengtoje parodoje „Dismaland“, kurios dėka ji tapo tikriausiai labiausiai žinoma tekstilės menininke ir Lietuvoje; sunku suskaičiuoti jos darbų keliones į tarptautines parodas visame pasaulyje ir jos galerinės bei pedagoginės veiklos atgarsius Estijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV, Vokietijoje ir kitur.

Derindama moteriškumą su konceptualumu, autorė naudoja savo kūryboje „moteriškais“ laikomus objektus ir tekstilines technikas, kurios dažniausiai priskiriamos rankdarbių sričiai. Plunksnos, siūlai, siuvinėjimas kryželiu – savotiška Severijos „vizitinė kortelė“: siuvinėti buities rakandai, indai, netgi mašinų detalės ar pastatų sienos – ji viską pažymi tariamai minkšto moteriškumo ženklu, kvestionuodama „aukštojo“ ir „žemojo“ meno sampratą. Severijai patinka tai, ką priskirtume miestietiškosios kultūros, „miestiečių liaudies meno“, o einant dar toliau – ir kičo sąvokoms. Tai, kas supa taip vadinamą „paprastą žmogų“, kas formuoja jo, o drauge ir mūsų visų, banalią kasdienybę. Banalus grožio supratimas, utilitarūs daiktai – tai jos kūrybą inspiruojantys objektai. Todėl savo darbuose Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė dažniausiai įvairiais būdais naudoja populiariosios, dažnai kičine vadinamos, kultūros fragmentus. Jie kaip savotiškos popkultūros citatos, kurios kitame kontekste perteikia asmeninę autorės patirtį ir jos požiūrį į gyvenimą. Tiražuojamas kičinis ornamentas, patekęs ant kibiro, samčio ar mašinos durelių, paradoksaliai paverčia juos unikaliais dirbiniais. Rožės, pakalnutės, saulutės patenka ant buities daiktų – ir jie pradeda pasakoti apie atgimimą, kai surūdijęs kibiras įgyja siuvinėtą ornamentą, – ar  mirtį, kai ant automobilių detalių išdygsta kryželiu siuvinėtos gėlės, primenančios dirbtinių gėlių krepšelius autoavarijų vietose. Tačiau šie siuvinėjimai neapsiriboja vien gėlėmis: tautinių patiekalų atvaizdai, perkelti ant drobės, virsta dizainerių įvertintomis staltiesėlėmis, ironiškai kalbančiomis apie tautinę tapatybę ir lietuviškumo stereotipus. Menininkei paklūsta ir erdvė, kurią ji dažnai pritaiko savo kūrybai, taip pat siuvinėdama ir sienas.

Kičas, ironija ir saviironija, metalas ir siuvinėjimas – komponentai surikiuoti nelogiškai ir atsitiktine tvarka. Tačiau būtent jie sudaro įspūdingos, įvairiaspalvės ir daugiaaspektės Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūrybos pagrindą.

Dr. Jurgita Ludavičienė

Daugiau apie Severiją skaitykite jos internetiniame puslapyje http://www.severija.lt/

Komentavimas išjungtas.