Liepos 23 d . Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje atidaryta Romualdo Inčirausko darbų paroda. Parodą pristatė menotyrininkė daktarė Jurgita Ludavičienė.

Paroda veiks liepos 23 – rugsėjo 25 dienomis.

Apie autorių, atidarymo akimirkos 

Nuotraukos Anykščių menų centro

Gimė 1950 m. rugpjūčio 28 d. Anykščiuose,

1974 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą .

1979 m. baigė Estijos valstybinį dailės institutą Taline.

Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius.

Kūrybos įvertinimas

2015 apdovanotas LDS auksiniu ženkleliu.

2014 paskirta Lietuvos respublikos kultūros ministerijos stipendija skulptūrinės metalo plastikos kūrimui.

2011 Miko J. Šileikio vardo I premija.

2010 paskirta Lietuvos respublikos kultūros ministerijos stipendija skulptūrinės metalo plastikos kūrimui.

2007 Dr. Genovaitės Kazokienės vaizduojamojo meno fondo premija.

2005 Tarptautinis medalio konkursas “H. K. Andersenui – 200”. Tel Avive -I premija.

2003 – 2004 m. paskirta Lietuvos respublikos kultūros ministerijos stipendija projekto reljefinės skulptūrinės metalo plastikos kūrimui.

2002 Tarptautinis medalio konkursas “Animus. Spiritus. Violin.” Tel Avive – specialus prizas.

1998 Ketvirtosios Baltijos medalių trienalės laureatas.

1997 Penktosios respublikinės medalių trienalės laureatas.

1995 Trečiosios Baltijos medalių trienalės laureatas.

1992 Medalio Čijunei Sugiharai konkursas – I premija.

1989 Medalio Pauliui Galaunei konkursas – II premija.

1989 Tarptautinė medalių kvadrienalė Kremnice (Čekoslovakija) – Kremnico miesto premija.

1989 Antrosios Baltijos medalių trienalės laureatas.

1988 Medalio Kristijonui Donelaičiui konkursas – III premija

1984 Pabaltijo jaunųjų kūrybos trienalė Rygoje – Latvijos architektų sąjungos premija

Romualdas Inčirauskas – neabejotinai vienas ryškiausių metalo plastikos kūrėjų Lietuvoje. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius, LDS narys, FIDEM (tarptautinės medalininkų federacijos) narys. Menininko parodų sąrašas įspūdingas: nuo 1979 metų jis surengė virš 30 autorinių, dalyvavo virš 300 grupinių parodų, simpoziumų, plenerų, pelnė apdovanojimus daugiau nei 10 tarptautinių medalių konkursų. Jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai (vienas iš jų – Britų muziejus), privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje, Japonijoje, Izraelyje, JAV ir kitur. Gyvendamas Telšiuose, autorius didelę savo kūrybos dalį skiria būtent šiam miestui, jo tolimai ir artimesnei praeičiai o drauge, žinoma, ir dabarčiai. Tik Telšiuose galima pamatyti R. Inčirausko kūrinius, skirtus viešajai erdvei – šv. Antano Paduviečio katedros duris, meškos skulptūrą Turgaus aikštės laikrodžio bokšte, miesto ženklais jau seniai tapusius paukščius-vėjarodes ant skelbimų stulpų ir, be abejonės, žydiškąją Telšių praeitį primenančius metalinius miesto inkliuzus.

Romualdo Inčirausko kūrybos išskirtiniai bruožai – universalumas, kūrybiškumas, gilus žvilgsnis į šiandieną ir Lietuvos istoriją, savita, konstruktyvi rūstoka plastinė kalba. Dailininkas kuria skulptūrinės plastikos formas, reljefinę plastiką, medalius, pasižyminčius raiškia realistine plastika ir postmodernistiniais sprendimais. Jis atranda įdomius, intriguojančius meninius sprendimus, aktualizuojančius tradicijas – o drauge nepamiršta ir savito, originalaus humoro jausmo, prasismelkiančio iš kiekvieno kūrinio. Inčirausko medaliai, seniai tapę jo „vizitine kortele“, tarsi balansuoja tarp vaizduojamosios ir taikomosios dailės: viena vertus, tai tarsi „paveikslai iš metalo“, apgyvendinti savitai transformuotų, drąsiai stilizuotų figūrų, o iš kitos pusės – būdami apibrėžtos paskirties, jie talpina savyje informatyvųjį ir grafinį – rašytinį lygmenis.

Viena svarbiausių ir patraukliausių šio autoriaus ypatybių – nuolatinis atsigręžimas į atmintį. Į praeitį, sakant, kad visa tai, kas buvo – niekur nedingo, nesvarbu, kaip seniai tai būtų nutikę.  Yra reikšmingų ir būtinų dalykų, kurių negalima pamiršti. Istoriją menininkas metale atgaivina įvairiausiais būdais: nuo pilnų pagarbos tikėjimui ir praeičiai jau minėtų katedros durų iki, sakykim, kūrinio „Durbės, Žalgirio ir kiti vaikystės mūšiai (1954 – 2010), kuris, akivaizdu, kilęs iš pomėgio lipdyti žaislinius kareivėlius iš plastilino. Svarbus yra laikas, rikiuojantis mūsų mintis ir darbus. Buvęs laikas, esamas laikas ir būsimas; Inčirausko darbuose dažnai (ir jau labai seniai) sutinkama ne tik siužetinė praeitis, bet ir laiko „turėtojas“ – laikrodis. Įvairiais pavidalais jis įmontuojamas į objektus iš metalo plastikos, paverčiamas plastine forma, interjero elementu ar architektonišku akcentu. Laikas yra svarbus, laikas mums nepriklauso, bet jo paliekami pėdsakai yra mūsų.

Menininkui svarbus ir tikėjimas, istorija (ir Istorija), praeities atgarsiai dabartyje. Jis nieko nepamiršta – nei Žemaitijos krikšto, nei išnykusio Lietuvos žydų gyvenimo, nei religinio jausmo, apimančio, gilinantis į Šv. Raštą, nei galiausiai – savo asmeninės praeities. Tik istorinį pasakojimą jis kiekvieną kartą sudėlioja savaip, išryškindamas kurį nors kitą mozaikos gabalėlį.

Dr. Jurgita Ludavičienė

Komentavimas išjungtas.